Kaip veikia smegenys?

Nervinis grįžtamasis ryšys- tai sudėtinga biologinio ryšio forma (Doige, p.369, 2016).

Organizmo veiklą valdo centrinė nervų sistema. Smegenys yra centrinės nervų sistemos pati stambiausia sudedamoji dalis- sudėtingas komandų ir valdymo centras, atsakingas už visų kitų kūno sistemų valdymą. Ir nesvarbu apie kurią sistemą kalbame, ar kalbame apie fizinę, emocinę ar psichinę sistemas- už visas jas yra atsakingos smegenys. Jos priima ir apdoroja informaciją iš kūno ir aplinkos, ją saugo, suformuluoja atitinkamus atsakymus, ir didžiąja dalimi tai vyksta be mūsų sąmoningo supratimo. Visa tai įmanoma dėl didžiulio ir nuostabaus neuronų tinklo, kuris vadinamas centrine nervų sistema. Yra žinoma, kad žmogaus smegenyse yra milijardai neuronų, kurie turi milijardus sinapsinių jungčių (Civinskienė, Malcienė, Sakalauskienė, Sveikatienė, Šitkauskienė, 2019). Tai daug sudėtingiau nei visas pasaulinis žiniatinklis, ir visa tai egzistuoja mūsų galvoje. Neuronai bendrauja šiame didžiuliame tinkle naudodami elektrinius signalus, kurie sukelia elektrinio aktyvumo pokyčius-smegenų bangas, matuojamus galvos odos paviršiuje ir kurie suprantami kaip „smegenų bangos“. Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje novatoriški smegenovaizdos metodai (darbas naudojant pozitronų emisijos tomografiją ir funkcinio magnetinio rezonanso tomografiją) atvėrė  dar neregėtas galimybes, leidžiančias suprasti, kaip smegenys apdoroja informaciją, kaip veikia įvairios smegenų dalys, žmonėms užsiimat tam tikra veikla arba prisiminus praeities įvykius. Buvo galima pamatyti, kaip smegenys apdoroja atminimus, pojūčius ir emocijas. Ankstesnė smegenų cheminių medžiagų, pavyzdžiui, serotonino ar norepinefrino, kiekio nustatymo technologija leido mokslininkams pažvelgti į tai, kas skatina, t.y. „užkuria“ nervų sistemos veiklą- panašiai, kaip mėginant suprasti automobilio variklio veikimą tiriant benziną. Smegenovaizda leido pažvelgti į „variklio vidų“, o tai savo ruožtu pakeitė mūsų supratimą apie ligas (Van der Kolk, p. 76-77, 2021).

Grižtamasis ryšys yra lyg smegenų atliekamų funkcijų veidrodis- jis atspindi galvoje sūkuriuojančių srovių ir skersinių srovių virpėjimus ir ritmus. Nervinis grįžtamasis ryšys paragina smegenis sugeneruoti daugiau vieno ir mažiau kito dažnio virpesių, taip sukurdamas naujus pozityvius modelius, kurie sustiprina natūralų smegenų daugiakomponentiškumą ir jų polinkį į savireguliaciją. Taip galime išlaisvinti įstrigusias pulsacines smegenų savybes ir leisti išsivystyti naujoms (Van der Kolk, p. 491, 2021).

Žmogaus smegenims būdingos ypatingos gijimo savybės. Daugumą laikytų nepagydomomis ar smegenis negrįžtamai pažeidžiančiomis smegenų ligų dabar galima ne tik apgydyti, bet dažnai ir visiškai išgydyti. Ilgai buvo manyta, kad skirtingai nei kiti organai, smegenys negali atsikurti ar susigrąžinti prarastų funkcijų (keturis šimtus metų vyravo požiūris, esą smegenys nesikeičia) (Kappel, Habenschuss, Legenstein ir Maass, 2015). Savybė plastiškumas- tai smegenų savybė, kuri, priklausomai nuo jų aktyvumo ir žmogaus psichinių patirčių, leidžia smegenims keisti savo struktūrą. Neuroplastikai (mokslininkai, įrodę smegenų plastiškumą) paneigė nekintančių smegenų dogmą. Jie atskleidė: smegenys keičiasi „dirbdamos“ (Doige, p.11-12, 2016).

Pagal patvirtintą smegenų plastiškumo teoriją- pažeistos smegenų ląstelės turi regeneracijos savybes ir galimybes. Smegenys yra organas, jautrus funkciniams ir struktūriniams pokyčiams. Tai organas tuo pačiu metu kontroliuojantis organizmo fiziologines, psichologines, pažinimo, emocines ir elgesio reakcijas, taip pat turi įtakos imuninės sistemos reakcijai (Kostić, 2020; Ghanaee-Chamanabad, Marouzi, Hajjar-Shourije ir Feyzi, 2012).

Nervinis grįžtamasis ryšys paprasčiausiai stabilizuoja smegenis ir sustiprina jų psichinį atsparumą, o mes galime susikurti daugiau reagavimo variantų (Van der Kolk, p. 492-493, 2021). Per pastaruosius 20 metų nervinio grįžtamojo ryšio terapija buvo naudojama įvairioms neurologinėms ir psichikos ligoms gydyti bei pažinimo funkcijoms gerinti įvairiuose kontekstuose (Papo, 2018).